Some content may be unavailable in English. Instead it is provided in Lithuanian.
Nepriklausomybės Akto signataro S. Kašausko kalba Nepriklausomybės Akto signatarų A. Račo ir L. Simučio gimimo metinių minėjime
2015-09-15
Gerbiamoji Seimo Pirmininke, signatarų artimieji, aukšti svečiai. Signatarai yra nepaprastai laimingi, kad Seimas susirinko sveikas, gerai pailsėjęs spręsti Lietuvos reikalų. Tikėkime, kad tai padarys labai protingai. Ačiū jums.
Taigi apie Antaną Račą. Naršydamas seną praeitį aptikau, kad mudu su Antanu susitikome prieš 51 metus štai tokį pat šiltą rudenį Vilniaus universitete, Filologijos ir istorijos fakultete. Pirmakursiai. Antanas – Vokiečių, aš – Lietuvių kalbos ir literatūros. Smilko sunkūs, nykūs, kukurūziniai chruščioviniai laikai. Kraupūs, kaip dabar prisimeni. Bet mes gyvenome, kaip sakė M. Martinaitis, tokia jauna, pašėlusi, veržli, nacionaliniais lašiniais auginama studentų karta.
Antanas buvo trimis metais vyresnis, atitarnavęs kariuomenėje, Šiaurėje, Severmorske, Kolos pusiasalyje. Gerų vaikinų tais laikais už poliarinio rato į „stroibatą“ netremdavo. Vėliau ir man teks trejus metus praleisti „stroibate“. Į universitetą tada stojo daug kareivėlių, priimdavo juos be eilės, arba, kaip sakydavo, be konkursų. Jie jau turėjo didelę patirtį.
Ieškojome savo vietos, kelio. O Antanas jau buvo savo vietoje ir savo kelyje. Sakyčiau, užprogramuotas nuo kūdikystės. Bet visa tai mes sužinosime tik daug vėliau. Tada buvo negalima žinoti ir savotiškai pavojinga. Antanas greitai tapo kurso, vėliau – fakulteto geru fanatizmu, nuoširdžiu, savotišku atlapaširdumu varomu motoriuku. Nemanau, kad jis grojo kokiu nors instrumentu arba labai gražiai dainavo, turėjo gerą klausą. Galbūt. Bet jis buvo amžinas visokių saviveiklų, konkursų organizatorius, tautiškų būrelių, žygių, praeities tyrinėtojų ir t. t., ir t. t.
Antano kvietimui, raginimui būti susipratusiam nebuvo galima atsispirti. Tos akys – tyros, geranoriška atvira šypsena, ramus, įtikinantis balsas; balsas, kuriuo negalėjai nepatikėti. Beje, jis kilo ir karjeros laiptais – tapo Kultūros klubo viršininku. Kitokio Antano mes nepažinojome, o ir negalėjome pažinoti.
Studentija buvo sekama. Antanas brendo vaikystėje, kaip ir didesnioji pokario vaikų karta. Vėliau Antano mama Sofija Račienė prisimins: penki vaikai augo mūsų šeimoje – Antanas, Stanislovas, Henrika, Angelytė, Alfonsas. Pirmutinis Antanas patarnavo bažnyčioje, mokėsi labai gerai, bet mokytojai pažymius mažino ir taip darė, kad reikėjo leisi į kitą mokyklą. Išmetė iš Jurbarko vidurinės, paskutinių metų neleido pabaigti, išvežė į kitą Šalių rajono, nepažįstami žmonės priėmė. Mes niekuo nepajėgėme padėti. Didelė šeima, penki vaikai ir mama, atlyginimą parnešdavo tik tėvas. Už ką Antanėlį persekiojo? Valdžia bijojo, kad į kunigus neišeitų, jis patarnavo mišioms. Buvo tokių, kurie eidavo į bažnyčią ir rašydavo kas ateidavo. Šventorių medelius su draugias dažė, genėjo, žvyro atvežė. Kai paėmė kariuomenėn paklausė, kur nori mokytis? Jis pasakė lotynų kalbos, kad nori būti gydytoju, kad kunigu nesakė. 16 metų Antanas jau įsitraukė į pogrindinę religinę moksleivių grupę. Pašalintas iš Jurbarko vidurinę baigė Kiduliuose. Atestatą gavo su sąlyga, kad nestos į aukštąją mokyklą. Metus tyliai glaudėsi prie Žagarės, tada pas tėvą Stanislovą, o pas jį buvo labai didelė mokykla.
Pabandykime įsivaizduoti, kokią ištvermę reikėjo turėti, kiek išgyventi A.Račui, kai KGB ir partiniai bomžai persekiojo devyneriais metais jaunesnę sesutę Angelę ir jį, suprantama, brolį. Tardyta, kalinta, priverstinai gydyta psichiatrinėje ligoninėje, žiauriai persekiota viena didžiausių mūsų Lietuvos disidenčių anksti mirė. Visa tai teko išgyventi Antanui.
Baigęs universitetą 1967 m. jis buvo paskirtas mokytojauti į Zarasų rajoną. Po metų pavyko persikelti arčiau gimtinės į Kelmės rajoną. Tapo Šaukinų vidurinės mokyklos direktoriumi, deja, neilgam. Greitai KGB susekė Antano ryšį su kunigais, bendradarbiavimą pogrindžio spaudoje. Religiniame gyvenime tada darbavosi Daugis kartu su Z. Brincevičiumi Pakalnutės slapyvardžiu išleido poezijos knygelę, dvi knygas „Jėzaus pėdsakais“ išvertė iš vokiečių kalbos ir Hemplės „Mirties nereikia bijoti“. Cituoju iš 1976 m. dokumentų. „Už sesers A. Račaitės-Paškauskienės disidentinę veiklą ir ryšius su antitarybininkais ir klerikalais atleistas iš mokyklos direktoriaus pareigų. Antanas persikėlė į Kelmę, dirbo mokytoju, pamažu pasistatė namą. 1968 m. vedė bendražygę, bendramintę Jadvygą, susilaukė trijų sūnų – Vytauto, Gedimino ir Kęstučio. Štai tada Račių namai Kelmėje tapo pilni bendraminčių, disidentų, lietuvybės, patriotizmo, artimo meilės, gražios bičiulystės vieta, kurią šiandien galima pavadinti slapta mažąja akademija. Veikė savotiški seimeliai, buvo kalbama, diskutuojama išsilaisvinimo temomis, kaip laikytis konspiracijos, išsaugoti laisvės viltį žmonėse. Antanas Kelmės laikais priklausė lietuvių pogrindiniam būreliui. Beje, tas būrelis buvo įkurtas Koloje, kur Antanas tarnavo kartu su žymiu disidentu Antanu Sakalausku, su kuriuo kartu įstojo į universitetą į vokiečių kalbos specialybę. Cituoju: „Matėme Lietuvai gręsiantį išnykimą, todėl savo gyvenimu ir darbais stengėmės, kad taip nenutiktų. Laikėmės principo, jeigu darai tėvynės labui, nesigirk.“ Vėliau prisimins Antanas.
Pagaliau Lietuva išėjo į atvirą laisvės kelią., išsivadavimo kelią. 1987 m. Laisvės lygos mitingas, Sąjūdis ir 1988 m. birželio 3-oji – Sąjūdžio gimimas. Ateina nauji laikai. Lietuvos Sąjūdis buvo visada. Tai nebuvo viešai įvardijama. Laisvė mumyse niekada nebuvo pranykusi. Laisvė laukė žmonių, kurie turės jėgos ją pabudinti. Vienas buvo toks A. Račas – laisvės mumyse budintoju. Sąjūdį Antanas pasitiko plačiai išskėstomis rankomis, atvira karšta širdimi. Sąjūdis Antaną tvirtai apkabino. Tai buvo bene didžiausioji ir svarbiausioji Antano gyvenimo aukštuma.
Mudu su Antanu ilgą laiką nesimatėme. 1988 m. pabaigoje buvo pasislėpęs, beje, šalia tėvo Stanislovo kaime rašiau knygas apie tremtį, Rainių tragediją, Lietuvai atneštą sovietų kančią. Kažkokiu būdu mane surado Antanas, paskambino ir sako: „Tau reikės kandidatuoti į TSRS liaudies deputatus. Kodėl? Kodėl, Antanai? Aš užsidaręs rašau, kodėl tu pats neini? Aš turiu daug kitų reikalų. Reikia tau, nes Kelmėje siūlo Sąjūdžiui rinkti nepageidaujamą žmogų. Tave išrinks.“ Ką ten Maskva! Kelmė Antanui buvo ženkliai svarbiau. Teko sutikti. Laimėjome. Važinėjome po daugybę Kelmės ir Telšių miestelių, kartais pernakvodavau svetingose Račių namuose. Rinkimus pavyko laimėti. Tada Antaną pažinau labai artimai. Jo ramus, įtaigus ir suprantamas balsas susitikimuose nuramindavo bet kokius triukšmautojus, o jau tada oi, kiek buvo. Stebėtinai paveikdavo auditoriją dvasios tikrumas, įtaiga ir tikėjimas tuo, ką sako.
Pagaliau 1990 m. abu buvome išrinkti į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Jis Kelmės, aš Užvenčio apygardoje ir Kovo 11-ąją sėdėjome šalia vienas kito. Jis nebuvo tas žmogus, kuris veržtųsi prie mikrofono. Darbavomės Užsienio reikalų komitete. Jis buvo veiklus žmogus. Mums tada pirmomis dienomis, pirmomis savaitėmis viskas buvo pirmą kartą. Tikrų, gerų, išmanančių patarėjų nebuvo. Dirbome taip, kaip mums atrodė teisingai. Antanas sakydavo: „Žinote ką? Reikia padaryti tą ir tą“ ramiu balsu pasakydavo, imdavo ir padarydavo. Puikus vokiečių kalbos mokėjimas jam padėjo surasti ypatingus ryšius su Vokietija. Antanas buvo savotiškas Kolumbas, pramynęs pirmuosius kelius į Vokietiją. Ypač didelė draugystė su ponu profesoriumi, daktaru baronu Vofgangu Hermanu fon Štetenu (Wolfgang Herman von Stetten), šiandien atvykusiu čia pagerbti Antaną, drauge buvo nuveikti milžiniški darbai ryšiuose su Vokietija. Ačiū jums, pone Štetenai.
Beveik neįmanom skrupulingai išvardinti, kiek darbų nuveikė Antanas Lietuvai, savo mylimai Kelmei. Jo rūpesčiu Kelmėje atsirado Atgimimo ir Sąjūdžio aikštės, iškilo Laisvės paminklas Simboliška, kad ir amžinajam poilsiui jis atgulė šalia iškilusio paminklo amžinajam poilsiui. Kelmės garbės pilietis, kaip ir ponas fon V. H. Štetenas.
Jam į galvą niekada nebūtų atėjusi mintis net pagalvoti, pamąstyti, ką jam davė Lietuva. Antanas be išlygų save atidavė Lietuvai. Daug tokių žmonių dabar nebėra. Tai – karta idealistų, pasišventėlių karta, kuri pamažu išeina. Ką padarysi! Kažkas Antaną yra pavadinęs rūpintojėliu. Lietuvos rūpintojėlis. Aš pasakyčiau – veikiantis Lietuvos rūpintojėlis. Ačiū už dėmesį.
Saulė Eglė Trembo
Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija
2396203
rsv@lrs.lt
Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.